Antanas Kriščiukaitis
| Antanas Kriščiukaitis | |
|---|---|
| |
| A. Kriščiukaitis su valstybiniais apdovanojimais 1931 m. | |
| Gimė | 1864 m. liepos 24 d. Paežeriai, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, Rusijos imperija
|
| Mirė | 1933 m. spalio 30 d. (69 metai) Kaunas
|
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Veikla | Lietuvos rašytojas, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Antanas Kriščiukaitis |
Antanas Kriščiukaitis (Aišbė, 1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose, Vilkaviškio apskritis, Rusijos imperija – 1933 m. spalio 30 d. Kaune) – rašytojas, teisėtyrininkas, profesorius, pirmasis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas.
Biografija
redaguotiJam sulaukus 13 metų tėvas, pardavęs sodybą Paežeriuose, nusipirko geresnę Būgnuose, iš kur ir kilo pseudonimas Aišbė (Antanas iš Būgnų). Lankė Paežerių kaimo pradžios mokyklą. 1876 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurią baigęs 1884 m. įstojo į Petrapilio universiteto matematikos skyrių, bet, netrukus studijas metęs, grįžo į tėviškę ir kitais metais perėjo į Maskvos universitetą, kur 1890 m. baigė teisių mokslus.
Atitarnavęs aštuonis mėnesius Rusijos imperijos kariuomenėje, 1891 m. balandžio 9 d. pradėjo eiti valdžios tarnybą teismo kandidatu, pusę metų dirbo Maskvoje, po to penkerius metus Mintaujoje. 1896 m. paskirtas į Tichviną, Naugardo gubernija, kur aštuonerius metus dirbo teismo tardytoju ir tiek pat – apskrities teismo nariu. 1912 m. perkeltas į Naugardą apskrities teismo nariu. Apie 10 metų buvo apskrities, vėliau gubernijos žemės tvarkomųjų komisijų narys.
1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą, tų pačių metų gruodžio 10 d. paskirtas Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininku[2] ir likusią gyvenimo dalį kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą, iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko pareigas. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.
Nuo 1923 m. Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo 1930 m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918–1928 m.“. Iki 1933 m. VDU Teisių fakulteto, 1924 m. padalyto į Teisių ir Ekonomikos skyrius, Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas. Aktyviai reiškėsi visuomenės gyvenime; pirmininkavo pirmajam Lietuvių – latvių – estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune 1931 m. gegužės 21 – 23 d.
Buvo palaidotas Kauno senosiose kapinėse, vėliau perlaidotas Petrašiūnų kapinėse.[3] Gimtuosiuose Paežeriuose jam pastatytas stogastulpis (tautodailininkas Leonas Juozonis).[4]
Kūryba
redaguotiAišbės slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė Lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė satyros vaizdelių ir feljetonų, išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių.
Bibliografija
redaguotiApdovanojimai
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ „A. Kriščiukaičio-Aišbės tėviškės sodybos vieta“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. 345-346 p.
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KRI%D0%C8IUKAITIS-AI%D0B%CB%20ANTANAS Archyvuota kopija 2018-05-23 iš Wayback Machine projekto. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Kriščiukaitis-Aišbė Antanas
- ↑ rasyk.lt: Antanas Kriščiukaitis-Aišbė
