Adutiškio miškai
55°14′ š. pl. 26°42′ r. ilg. / 55.233°š. pl. 26.700°r. ilg.
Adutiškio miškai – miškai rytų Lietuvoje, Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 8 km į šiaurės rytus nuo Adutiškio, taip pat Baltarusijoje (Pastovių rajonas).
Adutiškio miškai priskirti Švenčionėlių miškų urėdijos Adutiškio (4000 ha) ir Ignalinos miškų urėdijos Tverečiaus (1310 ha) girininkijoms.
Geografija
redaguotiMasyvą sudaro Adutiškio, Antanų ir Guntauninkų miškai. Plotas 5310 ha, mišku apaugę 3873 ha. Valstybinės reikšmės miškų plotas 4913 ha. Šiaurės vakarų dalis siekia Svirkų ežerą. Rytiniu pakraščiu teka Juodasai upelis ir Kamoja (Birvėtos intakai). Diduma miškų nusausinta, išskyrus šiaurės vakarų dalį ir 764 ha telmologinio draustinio. Draustinyje saugoma plokščia limnoglacialinei lygumai būdinga Adutiškio pelkė. Paviršius – lyguma. Dirvožemiai jauriniai pelkiniai, velėniniai glėjiniai ir glėjiški priemoliai.[1]
Adutiškio miškuose įsteigti Adutiškio telmologinis ir Antanų pedologinis draustiniai.
Yra lūšių, kurtinių, juodųjų gandrų.
Adutiškio miškuose ir šalia jų esančios Lietuvos gyvenvietės: Kuksos, Pajuodupis, Surma, Kaukiškė, Grigališkė, Kudabiškė, Petroniškė, Antanai, Medinos, Eimunis, Mociškė, Guntauninkai.
Medynai
redaguotiAugavietės nederlingos ir derlingos pelkinės, derlingos ir labai derlingos užmirkusios. 18 % miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 3 % apsauginiai ir 79 % ūkiniai. Kultūrinės kilmės medynų 10 %. Beržynų 24 %, drebulynų 12 %, eglynų 36 %, juodalksnynų 11 %, pušynų 16 %, uosynų 1 %. Jaunuolynai sudaro 16 %, pusamžiai medynai 27 %, pribrestantys 27 %, brandūs 30 %. Medynų vidutinis amžius 59 m., bonitetas II. 3, skalsumas 0,71, tūris 194 m³/ha. Našiausių medynų tūris 350 m³/ha. Kasmet priauga 4,8 m³/ha medienos.[2]
Istorija
redaguoti1943–1944 m. miškuose buvo „Vilniaus“ tarybinių partizanų būrio stovykla.
Adutiškio ir Antanų miškuose 1945–1952 m. kovo mėn. veikė Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė ir štabas.[3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Adutiškio miškai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 15
- ↑ Algirdas Brukas. Adutiškio miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 102 psl.
- ↑ Dalius Žygelis. Adutiškio miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 102 psl.