Šėta
| Šėta | ||
|---|---|---|
| ||
  Šėta |
||
| 55°16′44″š. pl. 24°15′18″r. ilg. / 55.279°š. pl. 24.255°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kėdainių rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Šėtos seniūnija | |
| Gyventojų | 741 | |
 Vikiteka |
Šėta | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Шаты,[2][3] lenk. Szaty, Szety | |
Šėta – miestelis Kėdainių rajono savivaldybėje, Nevėžio žemumoje, 17 km į rytus nuo Kėdainių, prie Obelies upės. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Pietų ir Šiaurės). Stovi mūrinė Šėtos Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1782 m.), Veličkų koplyčia-mauzoliejus (1824 m.) parapijos kapinėse, yra ambulatorija, socialinis centras, Šėtos gimnazija, biblioteka, kultūros namai, paštas (LT-58005), žemės ūkio technikos prekybos įmonė, girininkija. Anksčiau Šėta garsėjo sūrių gamyba.
Etimologija
redaguotiMiestelio vardas kildinamas nuo vandenvardžio Šė́ta, šis – iš šėtóti („smarkauti, siautėti, mėtytis, šėlioti“).[4]
Geografija
redaguotiMiestelyje į Obelį įteka Vanga, ant jos sutvenktas Šėtos tvenkinys, netoliese plyti Šėtos ozas, šiaurės rytuose įsteigtas Šėtos botaninis draustinis. Pro Šėtą eina kelias 145 Kėdainiai–Šėta–Ukmergė , atsišakoja keliai į Ukmergę, į Kėdainius, į Kauną, į Panevėžį per Ramygalą, į Pagirius.
Istorija
redaguoti1362 ir 1367 m. Šėtos žemes siaubė Livonijos ordino kariai. XIV a. apsigyveno karaimai. 1492 m. minimas Šėtos miestelis. 1499 m. pastatyta pirmoji Šėtos bažnyčia (iš pradžių katalikų, vėliau perduota reformatams). Bažnyčia paskatino miestelio augimą, kuris XVIII a. jau turėjo turgaus ir prekymečių privilegiją. Šiaurės karo metu nusiaubta švedų (beveik visa sudeginta).
Nuo 1777 m. Šėtoje veikė parapinė mokykla. 1799 m. perstatyta bažnyčia. Gyventojai aktyviai dalyvavo abiejuose XIX a. sukilimuose prieš caro valdžią, prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo jos draudimo laikotarpiu. 1863 m. sukilimui Šėtoje vadovavo Zigmantas Sierakauskas. 1880 m. įkurta vaistinė. 1892 m. miestelį nusiaubė gaisras. XIX a. pabaigoje Šėta – Vilkmergės apskrities miestelis, valsčiaus centras.[5]
XX a. pradžioje buvo apie 40 parduotuvių ir smuklių, veikė odų dirbtuvė, garo ir vandens malūnai. Prieš I pasaulinį karą Šėtos dvare veikė audimo fabrikas. 1896 m. Juozapas Montvila įsteigė audimo mokyklą „Birutę“. 1915 m. ties Šėta nuožmiai kovėsi rusai su vokiečiais ir vėl miestelis beveik visas sudegė, tarpukariu atsistatė. Šėtos amatininkai garsėjo gelumbės audiniais. Tarpukariu Šėtoje buvo 140 namų, 75 parduotuvės, 2 malūnai, 1941 m. pastatyta sūrinė, veikė pavasarininkai, ateitininkai, jaunieji ūkininkai ir kitos visuomeninės organizacijos.
II pasaulinio karo metu miestelis vėl smarkiai nukentėjo nuo gaisrų. Po II pasaulinio karo Šėtos apylinkėse veikė V. Gėgžnos Lietuvos partizanų būrys.[6]
Tarybiniais metais buvo kolūkio centrinė gyvenvietė,[7] jame veikė Kėdainių sviesto ir sūrių gamyklos cechas, kur buvo gaminamas „Šėtos“ sūris.
2002 m. patvirtintas Šėtos herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| XIX a. 2-oji pusė – 1915 m. | Šėtos valsčiaus centras | Ukmergės apskritis |
| 1919–1950 m. | Kėdainių apskritis | |
| 1950–1995 m. | Šėtos apylinkės centras | Kėdainių rajonas |
| 1995– | Šėtos seniūnijos centras | Kėdainių rajono savivaldybė |
Gyventojai
redaguoti | ||||||||||
| 1833 m. | 1885 m.*[3] | 1897 m.sur. | 1903 m.*[2] | 1923 m.sur.[8] | 1959 m.sur.[9] | 1970 m.sur.[10] | 1979 m.sur.[11] | 1982 m.[12] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 618 | 967 | 1 670 | 1 498 | 877 | 848 | 913 | 1 009 | 938 | ||
| 1987 m.[7] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur. | - | - | - | - | ||
| 924 | 944 | 1 025 | 935 | 741 | - | - | - | - | ||
| ||||||||||
| ||||||||||
Žymūs žmonės
redaguotiŠėtoje gimė:
- Vytautas Andziulis (1930–2018), rezistentas, ab spaustuvės įkūrėjas.
- Laima Liuda Gėgžnaitė (1930–2020), Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, fizikos mokslų daktarė docentė.
- Vaidotas Grigas (1955– ), fotomenininkas, Lietuvos edukologijos universiteto docentas.
Galerija
redaguoti-
Paminklas tarybiniams kariams -
Seniūnija -
Bažnyčia -
Koplyčia -
Įvažiavimas į Šėtą iš Žeimių pusės
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Шаты. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 39 (77) : Чугуев — Шен. С.-Петербургъ, 1903., 207 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 774 psl.
- ↑ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
- ↑ Szaty (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 809 psl. (lenk.)
- ↑ Stanislovas Stašaitis. Šėta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ 7,0 7,1 Šėta. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 175
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Šėta. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 385 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Šėta. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 562 psl.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Nuorodos
redaguoti- Šėta. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 452 psl.
- Trumpai apie Šėtą Archyvuota kopija 2008-05-05 iš Wayback Machine projekto.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Truskava – 18 km Sangailai – 3 km |
PAGIRIAI – 13 km |
| ||||||||
| Aukštieji Kapliai – 7 km KĖDAINIAI – 17 km |
|
||||||||||
| Beinaičiai – 11 km | Juškonys – 5 km ŽEIMIAI – 12 km |
Mimainiai – 8 km BUKONYS – 10 km | |||||||||
