Čako karas

Čako karas
Priklauso: Tarpukaris
Ginčytina teritorija
Data 1932 birželio 15 d. – 1935 birželio 12 d. Vieta Gran Čakas, Pietų Amerika Rezultatas Paragvajaus pergalė Priežastis Bolivijos-Paragvajaus pasienio ginčas Teritoriniai pokyčiai Dauguma ginčytinos teritorijos atiteko Paragvajui
Konflikto šalys
Bolivija	Paragvajus Remia  Argentina

Čako karas (isp. Guerra del Chaco) – tarp Bolivijos ir Paragvajaus 1932–1935 m. vykęs karas, dėl Šiaurės Čako regiono (259 000 km² ginčytinos pasienio zonos), kuriame buvo rasta naftos.

Eiga

Bolivija siekė gauti išėjimą prie jūros Paragvajaus arba Pilkomajo upe. Nuo 1928 m. ginčytinoje teritorijoje vyko abiejų valstybių karinių dalinių susirėmimai. 1932 m. gegužės 10 m. Paragvajus oficialiai paskelbė karą Bolivijai. Karo pradžioje Paragvajaus kariuomenę sudarė ~150 tūkst. žmonių, turėjo 56 pabūklus, 232 sunkiuosius kulkosvaidžius, 2 kanonierinius laivus, ~30 lėktuvų. Paragvajiečiams vadovavo maršalas José Félix Estigarribia. Bolivijos kariuomenėje buvo ~210 tūkst. žmonių, 64 patrankos, 750 kulkosvaidžių, 5 tankai, ~40 lėktuvų. Bolivijiečiams vadovavo generolas Hans Kundt, nuo 1933 m. spalio Enrique Peñaranda Castillo.

Čako brūzgynuose ir pelkynuose kovoti geriau pasirengusi Paragvajaus kariuomenė iki 1934 m. užėmė beveik visą jo teritoriją, 1935 m. sausį įsiveržė į Boliviją. 1935 m. birželio 14 d. karo veiksmų išsekintos šalys pasirašė paliaubas. Per karą žuvo ~34 tūkst. Paragvajaus ir ~60 tūkst. Bolivijos karių. 1938 m. liepos 21 d. konferencijoje, kurioje taip pat dalyvavo Argentina, Brazilija, Čilė, Peru, Urugvajus, JAV pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią du trečdaliai Šiaurinio Čako atiteko Paragvajui, likęs trečdalis su Puerto Kasado uostu – Bolivijai.